Kodėl būtina pažinti žvaigždes ir dangaus šviesulių judėjimą?
Pažinus dangų, lengviau rasti Šiaurinę žvaigždę ir nepaklysti kelionėse, laimingai parplaukti iš jūrų marių į krantą. O svarbiausia – pagal dangaus stebėjimus kiekviena tauta ar gentis susidarydavo savo kalendorių, žinodavo, kada pasibaigs žiema, kiek dar laiko reikia taupyti maisto atsargas, kada jau laikas sėti ir sodinti, kada dar galima sulaukti šalnų.
Kiekviena tauta turi savo kalendoriuje švenčių, siejančių ją su tėviškės gamta.
Kad nepamirštų, ką supratęs apie žvaigždes, Saulės, Mėnulio ir kitų planetų judėjimą, žmogus sugalvojo ne tik žvaigždynų vardus, bet ir dainas, sakmes, pasakas, net mįsles apie jų kilmę ir iš lūpų į lūpas, nes rašto dar nebuvo, sekdavo ar dainuodavo visa tai vaikams, vaikų vaikams. Pradėdavo nuo paprastų dalykų. Štai mįslė: Dvylika erelių, penkiasdešimt du karveliai, trys šimtai šešiasdešimt penki žvirbliai ir keturios kurapkos. Kas? (Metai).
Ir taip per šimtmečius, karta po kartos, kai kurias žinias, pavyzdžiui, mėnulio fazių kaitą, saulės tekėjimo ar laidos kryptis, nagingi lietuviai pavaizduodavo išraižydami medyje, iškaldami žalvaryje, išausdami drobėje. Iš tokių simbolių ilgainiui susiformavo tautodailės ornamentai. Pirmapradė jų reikšmė prisimiršo, tačiau vingrus jų grožis – amžinas.
Mėnulio kalendorius
Pirmųjų žmonijos istorijoje kalendorių, taip pat ir skaičiavimo sistemų pagrindą sudarė mėnulio ciklas. Baltijos šalyse šio kalendoriaus sandaros schema galėjo būti tokia: metų pradžia tapatinama su kanopinių miško žvėrių (elnių arba briedžių) ruja, po kurios jie meta ragus. Nuo tada skaičiuojamos mėnulio jaunatys arba pilnatys. Po trijų mėnesių – žiemos saulėgrįža, dar po trijų – pirmieji pavasario požymiai, po šešių – vasaros saulėgrįža, o dešimtąjį mėnesį šakotaragiai susilaukia palikuonių. Nuostabu, kad mūsų tradicinėje kultūroje dar randama senojo skaičiavimo apraiškų: dzūkų kalėdinėse dainose minimas devyniaragis elnias, mėnulis įvardijamas „dievaičiu, dangaus kunigaikščiu“, pamačius jo siaurą pjautuvą, triskart sukalbama maldelė, pavasario šauktuvės būdavo pažymimos dangaus skliaute pasirodžius plonam mėnulio pjautuvui.
Tokio kalendoriaus sandara išreiškiama skaičių 3, 6, 9 seka. Lietuvoje dar ir šiandien daugelis žemės ūkio darbų, ypač sėja, daržų sodinimas, atsargų žiemai ruošimas, derinami su tam tikra mėnulio faze.
Saulės kalendorius
Baltijos šalyse žemdirbystė paplito II tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Tada kalendorių teko pritaikyti atsižvelgiant į metų laikų kaitą. Atskaitos taškais tapo saulėgrįžos ir lygiadieniai. Saulės kalendoriaus sandara išreiškiama skaičių 6, 8, 40 seka. Paskutinis skaičius – vidutinis tarpas tarp svarbiausių saulės kalendoriaus švenčių. Beje, jis būdingas ir kitoms Europos tautoms. Iki šiol lietuvių tradicinėje kultūroje yra žinomas „keturnedėlio“ (keturių savaičių) paprotys – mirusiojo paminėjimas praėjus vienam mėnesiui.
Saulės kalendoriaus simboliu galima laikyti gintarinius diskelius, kurių paviršius taškeliais sudalytas į ketvirčius. Šis simbolis baltų kraštuose paplito III tūkstantmetyje prieš Kristų.
Žemės ūkio darbai trukdavo dešimt mėnesių, toliau – žiemos poilsis, kai laikas tarsi sustingdavo iki naujų pavasarinių rūpesčių meto. Tokio dešimties mėnesių kalendoriaus pėdsaku galima laikyti draudimą dirbti žiemos tarpušvenčiu (nuo Kalėdų iki Trijų karalių šventės).