Aukštaitija užima rytinę Lietuvos dalį. Pirmą kartą Aukštaitijos vardas paminėtas Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje kalbant apie 1294 m. įvykius. Taip pat 1323 m. Aukštaitiją mini Didžiojo kunigaikščio Gedimino kanceliarija: Aukštaitija suvokiama kaip viena iš dviejų pagrindinių Lietuvos sudedamųjų dalių (šalia Žemaičių). 1420 m. „Aukštaitijos“ sąvoka vartojama Vytauto laiške, kur paaiškinta jos reikšmė: tai žemė, kuri yra aukščiau nei žemaičių.
Tai didžiausias etnografinis regionas, kuriame aukštaičiai gyveno vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose kaimuose – ūlyčiose, kur gyvenamieji namai išsirikiavę palei kelią, o ūkiniai pastatai – kiemo gilumoje. Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etnokultūrinio paveldo margumu, nes yra paveldėjusi trijų didelių etninių darinių – Sėlos, Nalšios ir Žiemgalos palikimą. Etnokultūros bruožus lemia taip pat gyvenamosios aplinkos ypatumai – daugybės ežerų, miškų ir kalvų turtinga gamta. Reikia pabrėžti, kad etnografinė ir lingvistinė (tarminė) Aukštaitija yra skirtingi dalykai; pastaroji užima daug didesnę teritoriją. Tipiškai aukštaitiški yra Rokiškio, Utenos, Biržų, Kupiškio, Ukmergės, Panevėžio, Jonavos, Širvintų rajonai.
Aukštaitijos sostinė yra Panevėžys.
Aukštaitijos krašto tradiciniuose audiniuose ir nacionaliniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Čia giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos – sutartinės. Šios dainos yra išlaikiusios archajišką muzikinę ir poetinę formą. Sutartinių dermės liudija seną kilmę, o tobula polifoninė kalba – aukštą to meto muzikinę kultūrą. 2010 m. sutartinės buvo įtrauktos į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Pasiklausykite aukštaičių liaudies dainos: youtube.com/watch?v=a00ZS0pzpVQ.
Pasiklausykite aukštaičių sutartinės: youtube.com/watch?v=zeEnhlRteiA
Aukštaičių tradicinis šventinis kostiumas
Moters tradicinis šventinis kostiumas. Aukštaitijos moterų drabužiai – archajiškiausi iš lietuvių moterų tautinių drabužių. Jie buvo šviesių spalvų: vyravo daug baltos spalvos – balti marškiniai, balta prijuostė ir nuometas. Iki XIX a. vidurio marškiniai siūti ilgi, dažniausiai tunikos kirpimo, tik iš namie austos plonos lininės drobės. Jų apykaklė, rankovių apačia, rankogaliai ir krūtinė puošta raudonų, rečiau mėlynų medvilninių (žičkinių) siūlų užaudimais; dažniausiai geometriniais ornamentais ar siaura juostele puošti drabužio kraštai.
Sijonus dėvėjo daugiausia languotus, kai kur – ir išilgadryžius ar skersadryžius, puoštus rinktiniais raštais; jų vyraujančios spalvos – raudona, žalia, violetinė, geltona.
Ant sijono aukštaitės ryšėjo baltas prijuostes, austas įvairia technika su raudonų (labai retai mėlynų) medvilninių siūlų užaudimais apačioje.
Liemenės buvo puošnios – siūtos iš vilnonės ar pusvilnonės medžiagos (puoštos smulkiu rašteliu: ruoželiais, vingeliais, langučiais) ar fabrikinės gamybos medžiagų: brokato, aksomo, vilnonio, šilkinio, medvilninio atlaso.
Gražiausias jaunų merginų papuošalas būdavo ilgos kasos, į kurias įpindavo spalvotus kaspinus. Ant galvos jos užsidėdavo rūtų ar kitų gėlių vainikus, nešiodavo sidabro, aukso spalvos galionus bei kaspinų karūnas. Nuotakos ir jų pamergės užsidėdavo kalpokus, kuriuos dabindavo gėlėmis, o prie visų tų puošmenų dar prisegdavo pluoštus liemenį siekiančių įvairiaspalvių kaspinų.
Šis aukštaitiškas kykas paprastai buvo dėvimas su skarele. Kepurėlė pasiūta iš aksomo su lino pamušalu, dekoruota aukso juostele, baltais šilkiniais garbanojimais ties auselėmis, priekyje sujuosiama perveriant platų mėlyną kaspiną. Tuomet ant viršaus rišama balta skarelė. Pakaušio dalyje įsiūtomis juostelėmis galima reguliuoti kepurėlės dydį.
Labiausiai buvo paplitusios aukso ar sidabro spalvų metalinių siūlų juostos, puoštos šilkiniais kaspinais.
Ištekėjusios aukštaitės ryšėjo nuometus (būdinga tik aukštaitėms), taip pat dėvėjo kepurėles (gobtuvėlius, kykus), ryšėjo skareles. Pirmas nuometas ar nuometėlis merginai buvo rišamas vestuvių metu. Moterims dainuojant dainas, mergina buvo nuometuojama ir taip palydima į moters gyvenimą. Per vestuvių apeigas jaunajai nuo galvos nuimdavo rūtų vainiką ir jį pakeisdavo simboliniu nuometu – ištekėjusios moters galvos apdangalu, kurį senu papročiu privalu būdavo ryšėti visą gyvenimą.
Nuometus ausdavo 3–4 m ilgio iš ploniausių ir gražiausių lino gijų.
Pasižiūrėkite, kaip jaunamartei užrišamas nuometas: youtube.com/watch?v=GcVtqWJ3HWY
Aukštaitės avėjo odines nagines, turtingesnės – pirktus odinius batelius. Vakarų aukštaitės mėgo puoštis sidabriniais karoliais, rytų – koralo ir stiklo karoliukų vėriniais.
Vyrų tradicinis šventinis kostiumas. Vyrų išeiginiai drabužiai: paprasti namuose austos baltos drobės tunikos kirpimo marškiniai be puošmenų, kelnės, rudinė (sermėga) ir auliniai batai.
Aukštaičiai ant drobinių marškinių dėvėjo nedažyto milo pilkos ar rusvos spalvos rudinę (sermėgą); buvo madingos dvisiūlės (tiesaus kirpimo) ir durtinės (apačia nuo juosmens kirpta ir durta suraukta arba suklostyta) apkraštuotos rudinės. Šiltesniu oru dėvėjo fetro (vilnones veltines) skrybėles.
Rytų Aukštaitijoje buvo madingos skrybėlės siaurais, aukštyn atverstais bryliais, o vakarų Aukštaitijoje – plačiais bryliais.
Ant marškinių ir kelnių vyrai ryšėjo pintas, rinktas ar vytas juostas.
Pasiklausykite aukštaitiškos liaudies dainos apie kazokus: youtube.com/watch?v=0UVW57qVDEg