Paukščiai – dangaus ir žemės tarpininkai. Pranašiškas paukščių giedojimas, gebėjimas skraidyti padangėje, nutūpti ant augalų, ypatingas žmogaus jausmus veikiantis elgesys siejosi su gamtos ritmu ir jos amžina kaita. Priešistoriniais laikais žmonės, gyvenę iš medžioklės ir rinkdami gamtos vaisius, labai laukdavo pavasario. Manydavo, kad šilumą ant savo sparnų į gimtinę parneša paukščiai. Kartu – žmonėms išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių. Tų senųjų laikų atminimas tebėra gyvas lietuvių tradicinėje kultūroje: pavasario mėnesiai ir dienos vadinami kai kurių paukščių vardais.
Paukščių vaizdavimas tautosakoje
Dažniausiai vaikų dainose apdainuojami šie naminiai paukščiai: višta, gaidys („Tarnavau vargavau pas poną“, „Aš turėjau gaidį“, „Višta višta, o ką tu man duosi“).
Dainose vaizduojami ir laukiniai paukščiai: žvirblis („Padarė žvirblis saldų alutį“), pelėda („Tupi grūšios pelėda“), varna, gervė, kukutis („Mačiau mačiau kukutį“).
Dainelėse šalia paukščių taip pat minimas uodas, arba kuisys („Iškrito uodas iš ąžuolėlio“ – joje pasakojama apie jo ligą ir mirtį).
Seniau piemenukai, ganydami karves, dainuodavo ganymo dainas su priedainu „ralio“. Paukščių erzinimuose apdainuojami įvairūs paukščiai, jų išvaizda ir elgsena.
Paukščių balsų pamėgdžiojimuose atkartojamas paukščio čiulbėjimas. Paukščių giesmelės atkartojamos žmonių kalba, dauguma pamėgdžiojimų yra eiliuoti, pavyzdžiui:
Lakštingala
- Jurgiuk Jurgiuk,
- Kinkyk kinkyk,
- Paplak paplak,
- Važiuok važiuok,
- Čirrrrr....
Karvelis (balandis)
- Mūs du, mūs du, mūs du, mūs du.
Pelėda
- Kuvy, kuvy, kuvy,
- Kų vyyystyt, kų vyyystysit,
- Kuv, kuv, kuvy.
Šarka
- Čivirkšt rapapa,
- Čivirkšt rapapa,
- Čivirkšt rapapa.
Žvirblis
- Aš vyrrrs, aš vyrrrs.
Gervė
- - Kuuuurrr kuuuuurrrr kuuuurrr?
- - Į pietus, į pietus, į pietus!
Volungė
- Ieva, Ieva, neganyk po pievą,
- Pasakysiu ponui, bus tau nemalonu.
- Ieva, Ieva!
Kuosa
- Kuos kuos, ką duos.
Paukščiai kelendorinėse šventėse ir papročiuose
Vieversio diena (vasario 24-oji). Vieversio diena sutampa su Motiejaus vardadieniu. Vieversys, dar vadinamas vyturiu, cyruliu, pirmasis iš migruojančių paukščių grįžta į tėviškę. Sakoma, kad vieversys ant sparnų atneša pavasarį. Parlėkdamas savo gražia giesmele pasveikina visus:
- Čyru vyru, pavasaris,
- Palikau vaikelius nelesintus.
- Parlėksiu – palesinsiu,
- Prakirsiu ledelį – pagirdysiu.
- Žaliu vyneliu pagirdysiu.
- Ir vėl išlėksiu.
Senoliai sakydavo: jeigu vieversys pavėluoja į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei parskrenda anksčiau, turės dar „atgulėti“ – kur nors pasislėpęs kiūtoti – pavasaris užsitęs, ilgokai bus šalta. Ankstyvas paukštelio pasirodymas sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, pasislėpęs akmenų krūvoje. Vaikus suaugusieji tądien paragindavo: „Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys“.
Varnėnų (Špokų) diena (kovo 4-oji). Ji sutampa su Kazimierinėmis – šventojo Kazimiero, karalaičio, Lietuvos globėjo, diena. Senovėje manyta, kad maždaug tokiu laiku varnėnai parskrenda iš pietesnių Baltijos jūros pakrančių. Špokų dieną reikia nors trumpam praverti tvartų duris, pradžiuginti galvijus saulės spindulėliu ir pirmaisiais pavasario garsais. Išgirdus tądien vieversio giesmelę džiaugtis neverta, – tai pranašauja nederlių.
Keturiasdešimties paukščių diena (kovo 10-oji). Manyta, kad tada į gimtinę jau sugrįžta 40 paukščių rūšių. Žmonės sakydavo, jei tą naktį pašąla, tai šalti orai arba stiprios šalnos išsilaikys dar 40 parų. Kad būtų geras javų derlius, Rytų Lietuvoje buvo paprotys šeimynai iškepti 40 bandelių. Žemaičiai per šią šventę vengdavo toli nuo namų važiuoti, kad netektų su kaimynais, ar net su saviškiais pyktis.
Pempės (Knyvės) šventė (kovo 19-oji). Katalikiškame kalendoriuje ji pažymėta šv. Juozapo, šventosios šeimynos globėjo, vardu. Per Pempines spėdavo būsimus orus: jei diena išaušta giedra, galima tikėtis pieningų metų – sodrios pievos augs. Mėgsta žmonės pempę dėl jos budrumo. Vasaros naktigonėse, jei paryčiais prie arklių sėlintų vilkas ar arkliavagis, pempės tuoj perspėja, – pradeda skardžiai rėkauti. Jos vieningos ir narsios: varną ar lingę, besitaikančią prie lizduose sudėtų kiaušinių, puola visu būriu. Bet Pempės diena į kalendorių įterpta dėl kitų priežasčių. Pempinės – tai kitados gražiai švęstos merginų dienos aidai. Sakoma, kad iki Pempinių reikia prisiverpti, prisiausti – viskas guls į kraičio skrynias. Pempės balsą lietuviai senovėje pamėgdžiodavo taip:
- Klyvis, klyvis,
- Kas mane padyvys?
- Kiaušinėlius dėsiu,
- Vaikelius perėsiu.
- Kiaušinėliai taškuoti,
- Vaikeliai kuoduoti.
Gandrinės (kovo 25-oji). Mieliausias sodybos paukštis – gandras, dar vadinamas starkumi, gužu, bacionu, atnešąs laimę namams. Svarbu, kaip gandrą, šį žmogaus kaimyną, pirmąkart pamatysi. Jei pasveikinsi skrendantį, – gerai, visus metus darbus greitai nudirbsi. Jei tupintį, – viskas sunkiai seksis. Gandrą pavasarį pirmąkart geriau pamatyti, kaip ir jauną mėnulį, dešinėje pusėje, – tai žada sėkmę. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai. Iškart ant pievelės verčiasi per galvą, – bus miklūs per visą ganiavą. Gandras ant uodegos parnešąs kielę (ledspirą), kuri baigia išspardyti nuo balų paskutiniuosius ledokšnius.
Visoje Lietuvoje labai žinomas gandro erzinimas:
- Gandrai, gandrai, ga ga ga – tavo pati ragana,
- Tau bandelę iškepė, kad ir kepė – nedavė.
- Gandrai, gandrai, apsuk ratą, gausi varlę į čiabatą,
- Gandrai, gandrai, apsuk ratą, gausi varlę į čiabatą.
„Gandro vaišės“ – kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, bandelės iš įvairių rūšių javų, rupiai sumaltų rankinėmis girnomis, vadinamieji kaukorai, prėskieniai, šeškučiai, kratiniai. Jomis būtinai dalydavosi su kaimynais, – kad javai gerai dygtų. Sakydavo, kad gandras pavakarius atneša, o rudeniop, po Šv. Baltramiejaus (rugpjūčio 24-osios), ir išsineša.
Kregždės diena. Keturiasdešimčiai dienų nuo Velykų praėjus, ketvirtadienį, minima bažnytinė Kristaus žengimo į dangų šventė, liaudiškai vadinama Šeštinėmis. Kai kuriose Lietuvos vietovėse Šeštines vadindavo Kregždės diena. Jos tądien pasirodančios prie sodybų, imančios lizdus lipdyti. Jeigu pastogėje kregždė susitaisė lizdelį, tuos namus gaisras aplenks. Išdraskęs lizdą palieka „kregždėtas“ – šlakuota (strazdanota) nosimi. Lietuviai kregždės balsą pamėgdžiodavo taip: Virė boba pyragiuką, man galiuką kyšt, čiurrr...
Sakoma, kad kregždės atneša vasarą, nes ilgai miegančios žiemą. Pasakose kregždė atneša ne tik ugnies, bet ir gyvybės vandens. Žemaitijoje kregždė vadinama blezdinga. Šiame krašte šokamas liaudies šokis „Blezdingėlė“.
Gegutės diena. Gegužės mėnesio pavadinimas kilo iš šį mėnesį ar kiek anksčiau užkukuojančios paukštės – gegužės (gegutės) pavadinimo. Kitados manyta, kad gegutės balsu pati likimo deivė Laima prabyla. Iš čia ir tikėjimas, kad ji galinti likusius žmogaus gyvenimo metus ar turtus skaičiuoti. Iki šių dienų lietuviai laikosi papročio, kad pirmą kartą pavasarį sukukavus gegutei, kišenėje būtina turėti pinigų. Jei neturėsi – dėl jų vargsi visus tuos metus. Seniau merginos gegutės klausdavo, kiek dar metų liko iki vestuvių:
- Pakukuoj, gegele, pavairuoj,
- Ant žalio berželio sėdėdama,
- Man jaunai metelius skaitydama,
- Ar daug man metelių prieg motinai, prieg tikrajai,
- Ar dveji, ar treji, ar ketveri?
O piemenėliai gegutės pasiklausdavo, kiek gi jiems dar teks kiaules ganyti.
Jei raiboji nerimastingai kukuodama skraido palangėmis, nutupia ant namų stogo, tai pranašauja nelaimę, o gal net mirtį. Gegutės gebėjimu pranašauti žmonės pateisina tai, kad ji nesuka lizdo, neperi ir nemaitina gegužiukų, sakoma: Ana netur laiko – tur kukuoti.
Jaunimas, pirmąkart išgirdęs gegutę, kitados rinkdavosi į šventę. Tarp jaunimo buvo paplitęs apeiginis šokis „Gegužė“. Viena mergina (išrinkta gražiausia iš visų) vaizduodavo gegutę. Ji sėdėdavo ant krėslo – gegutės sosto – užrištomis akimis, o visi kiti šoko aplink ją rateliu. Aplink šokantys vaikinai praeidami pro „gegutę“ dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū, aš tavo brolelis, kukū“. Įsiklausydama į balsus „gegutė“ turėjo išsirinkti tris labiausiai patinkančius vaikinus. Tuomet jai būdavo atrišamos akys ir ji visą vakarą šokdavo su tais vaikinais. Išsiskirdama trims „broleliams“ ji padovanodavo po savo išaustą juostą. Gegutės balsą lietuviai pamėgdžiodavo taip: Ku kū, ku kū, duos gegė taukų, patepsim ratus, važiuosim metus.