Medžiai ir augalai tradicinėje kultūroje
Augmenijos pasaulis, kurį sudaro daugybė laukinių ir kultūrinių augalų rūšių, buvo ir tebėra glaudžiai susijęs su žmogaus gyvenimu. Kitaip sakant, tiek žolynas, gėlė, medis ar krūmas, tiek jų žiedas, mediena, šaka ar lapas, vaisius vertinti ne vien dėl jų tikrai plačios praktinės paskirties ir akivaizdžios naudos, bet ir dėl dvasinės reikšmės baltų pasaulėžiūroje.
Augalija Lietuvių tautosakoje. Lietuvių senieji papročiai, liaudies dainos rodo labai senos kultūros tradicijas, kuriose viešpatavo žmogaus ir gamtos bendrumo pasaulėjauta. Gamtos ir žmogaus gyvenimo ritmo sugretinimas ypač ryškus liaudies dainose. Dainose dažnai, daug ir įtaigiai kalbama apie šiuos medžius ir krūmus: liepą, ąžuolą, beržą, klevą, uosį, karklą, žilvitį, gluosnį, sedulą, eglę, pušį, kadagį, ievą, putiną, šermukšnį, epušę, radastą, erškėtį, alyvą, obelį, kriaušę, lazdyną, serbentą, avietę, vyšnią, kiek rečiau apie buką, skroblą, šaltekšnį, topolį, alksnį, agrastą, vynmedį ir kt. Dainose apdainuojama augalo lemtis: jis auga, žaliuoja, žydi, vaisius nokina, meta lapus ir vėl naujus pumpurus krauna. Medis kartais nukertamas. Dainos ypač teigia, aukština moters buitį ir būtį: jos visas gyvenimas susietas su liepiniais kibirėliais, lengvučiais kleviniais grėbleliais, ąžuolo staleliais, liepinėmis staklelėmis ir mediniais pjautuvėliais.
Dar ryškiau išdainuojama kultūrinių augalų – lino, kanapės, taip pat rugio, apynio – lemtis. Čia nuosekliai vardijami visi augimo etapai nuo sėjos iki galutinio produkto – drobių, duonos ar alaus, midaus. Dauguma dainų priskiriamos apeiginėms darbo ir kalendorinėms (linarūtės, rugiapjūtės ir t. t.) dainoms.
Turbūt ryškiausiai dainose skelbiama medžio ir žmogaus tapatybė. Jose medžiai įasmeninami: medis kaip žmogus jaučia, kalba, turi rankeles – šakeles, lapelius – žodelius, šakneles – kojeles, viršūnėlę – galvelę, eina ir kitus tik žmogui būdingus veiksmus atlieka, apdainuojamas žmogaus ir augalo gyvenimo ryšys. Kartais dainose žmogus pavirsta medžiu. Mitiniam mąstymui būdingas žmogaus ir medžio tapatinimas.
Sakmėse atsiskleidžia, kad medžiai seniau kalbėjo: Seniau kalbėjo medžiai. Tai kai žmonės nueidavo kirst medžių miškan, jie labai gražiai prašydavosi ir atsiprašydavo, kad jų žmonės nekirstų. Tai priaugo medžių labai daug. Tada Dievas užgynė jiems kalbėti.
Žmogaus ir augalų bei medžių santykis vaizduojamas patarlėse ir priežodžiuose: Obuolys netoli ritas nuo obels, jeigu nusirita, tai nors uodegėlę atsuka; Lenk medį, kol jaunas, paskui nebesulenksi, mokyk vaiką, kol mažas, paskui neįveiksi; Koks medis, toks ir vaisus, koks tėvas, toks ir vaikas ir t. t. Žmogaus ir augalijos santykis atsiskleidžia ir liaudies mįslėse: Nuėjau miškan be peilio, be kirvio, atsinešiau dvi geldeles, dvi pliauskeles ir katilui dugną (Riešutas); Žaliose sūpynėse balti broliai supas (Riešutai).
Stebėdami augalus lietuviai spėdavo orus: Jeigu šermukšnių daug, bus liūtinga; Jeigu šermukšnių daug, bus ruduo ilgas; Jeigu miškas šniokščia, oras bus blogas.
Augalija kalendorinių švenčių papročiuose. Kalendorinėse, darbo ir šeimos šventėse skatintas augalo augimas ir kaita.
Verba (Verbinės). Verba vadinami nuolat žaliuojantis kadagys ir anksčiausiai pavasarį sprogstantis žilvitis.Taip vadinta šventė, katalikų švenčiama savaitę prieš Velykas, sekmadienį. Verbomis kaišydavo, kambarius, vartelius, duris, gyvulius (karves), aprūkydavo kambarius saugant juos nuo perkūnijos, kaldavo prie avilio, kad geriau bitės spiestų.
Velykos. Didžiausia pavasario šventė, švenčiama dažniausiai paskutinį kovo sekmadienį ar balandžio pradžioje. Senovės Lietuvoje Velykos – gamtos atbudimo šventė. Margučiai simbolizavo gyvybės atsiradimą – augalijos gimimą, žydėjimą. Kiaušinius margindavo juodalksnio žieve, svogūnų lukštais, rugių želmenimis, samanomis, šienu, ramunėlėmis, kmynais, iš balų rūdos pasigamintais dažais ir kt. Raštuodavo vašku ar skutinėdavo.
Jorė (Jurginės) švenčiama balandžio 23 d. Tai pavasario žalumos šventė.
Sambariai – sėjos pabaigtuvių šventė. Pvz., linų sėmenys buvo sėjami esant giedram dangui (būsią švarūs linai) arba danguje nusidriekus plunksniniams debesims, ramią nevėjuotą dieną (būsiąs ilgas pluoštas), kad sėmenys lygiai sukristų; moterys išsileidžia kasas, kad traukutis linų nesutrauktų.
Kupolė (Rasos; Joninės) švenčiamos birželio 24 d., vidurvasarį. Šventės pavadinimas Kupolė greičiausiai kilęs nuo žodžio „kūpėti“, reiškiančio gerai augti, vešėti. Tai laikas, kai pakyla, suveši augmenija. Kupolės – pievų žolynai, kuriuos rinkdavo šventės išvakarėse. Juos naudojo kaip vaistažoles, iš jų spėdavo ateitį. Išpuošta žolynais ir įkasta į žemę kartis taip pat reiškė kupolę. Rasų dainose dažnai sutinkama kupolė rožė simbolizuoja gyvybines gamtos galias, augaliją, vaisingumą, kaip ir visa Rasos šventė, ji siejama su meile. Per Rasas surinktus žolynus saugodavo, tikėta, kad jie turi gydomąją galią, saugo nuo piktų dvasių, raganų. Pvz., užkišdavo už šventų paveikslų ir sudžiūvusius laikydavo iki Kalėdų, tada sušerdavo karvėms, kad būtų sveikos ir pieningos.
Škaplierinė, Škaplierna, arba Prapjovos (liepos 16 d.). Katalikai šventę vadina Švč. Megelės Marijos Škaplierinės švente. Seniau tai buvo rugiapjūtės pradžios šventė. Rugius pjautuvais pjaudavo moterys, vėliau vyrai – dalgiais.
Žolinė (rugpjūčio 15 d.). Dar vadinama Marijos dangun ėmimo švente. Tądien žolynais puošiami pakelių, kaimų kryžiai, rūpintojėliai, nešamos šventinti kviečių, rugių ir kitų javų varpos, linai, daržovės, vaisiai, gėlių puokštės. Baltiškoje Žolinės šventėje buvo garbinama Lada – pasaulio, gyvūnijos ir augalijos gimdytoja, atgaivinanti gamtą pavasarį ir skatinanti jos augimą vasarą. Jai atnešamas ir aukojamas pirmasis įvairių javų ir vaisių derlius.
Spalio mėnesį (mėnesio pavadinimas kilęs nuo spalių, kurie atlieka nuo linų) linai minami, brukami, šukuojami, pinami pakulų kuodeliai.
Kūčios, Kalėdos (gruodžio 24-oji, gruodžio 25-oji). Tai ir žiemos saulėgrįža bei metų pabaiga. Išlikęs senas paprotys už Kūčių stalo kampo pastatyti eglės šaką. Ji simbolizavo Gyvybės medį. Seniau ji buvo puošiama riešutais, obuoliais. Kūčių valgiai gaminami iš gamtoje surinktų ir sode, darže užaugintų gamtos gėrybių. Daug burtų yra siejama su Kūčių stalu. Pvz., paėmus riešutų, žirnių ar pupų saujelę, kviečių šaukštą, skaičiuodavo lyginis (mirusiųjų, taip pat nurodantis būsimas vedybas) ar nelyginis (gyvųjų) skaičius. Per Kūčias iš po staltiesės traukiami šieno stagarėliai, pagal kurių išvaizdą spėdavo būsimų metų ar gyvenimo lemtį. Kalėdiniuose papročiuose jaunimas velka trinką, seną kelmą, dar vadinamą blukiu, ir jį sudegina. Tai simbolinis senųjų metų sudeginimas. Būtent Kalėdų metu pasaulis atgimsta ir vėl atsikuria.
Pasaulio medis
Pasaulio medis yra dar vadinamas Kosminiu arba Gyvybės medžiu. Jame randamos priešpriešos: dangus – žemė, aukštai – žemai, praeitis – dabartis, šviesa – tamsa. Pasaulio medis yra trijų dalių, apimantis tris visatos sferas:
- - dangų su dangaus dievais, saulės, mėnesio, žvaigždžių šviesuliais, paukščiais;
- - žemę su žemės dievais, žmonėmis, gyvuliais ir žvėrimis;
- - požemį su požemio dievais, žuvimis, gyvatėmis, ropliais.
Medžio atvaizdą, išraižytą ar nutapytą, matome ant daugybės liaudies buities daiktų: kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, verpsčių. Pasaulio medis – tai ir tradiciniai lietuviškieji pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai, stogastulpiai. Jie dažniausiai puošti augaliniais ornamentais.
Ypač aiški pasaulio sąranga vaizduojama ant velykinių margučių. Margučio centre – gimtoji sodyba, užsėta dirva – žemė maitintoja, pavaizduota rombu. Tai dainose vaizuduojamas tėvulio dvaras, laikytas šventąja erdve.
Pasaulio medžio bruožai labai ryškūs verpsčių bei prieverpsčių marginiuose.
Pasaulio medžio įvaizdį regime vienoje gražiausių Užnemunėje paplitusių rugiapjūtės dainų „Šaly kelio jovaras stovėjo“:
- Šaly kelio jovaras stovėjo,
- Slaunasai žolyne rugeli.
- Iš pašaknų skambantys kankleliai,
- Slaunasai žolyne rugeli.
- Per vidurį dūzgiančios bitelės,
- Slaunasai žolyne rugeli.
- Viršūnėlėj sakalo vaikeliai,
- Slaunasai žolyne rugeli,
- Ir atjoja brolelių pulkelis,
- Slaunasai žolyne rugeli.
- Prašom sustot, jaunieji broleliai,
- Slaunasai žolyne rugeli.
- Pažiūrėkit sakalo vaikelių,
- Slaunasai žolyne rugeli.
- Paklausykit dūzgiančių bitelių,
- Slaunasai žolyne rugeli.
- Paklausykit skambančių kanklelių,
- Slaunasai žolyne rugeli.
- Dėl tėvelio skambantys kankleliai,
- Slaunasai žolyne rugeli,
- Dėl močiutės dūzgiančios bitelės,
- Slaunasai žolyne rugeli,
- Dėl brolelio sakalo vaikeliai,
- Slaunasai žolyne rugeli.
Augalų simbolika
Atskiros medžių, krūmų ir augalų rūšys turėjo tam tikrą paskirtį ir simbolinę reikšmę.
Ąžuolas arba aržuolas (Quercus)
Lietuvoje šis medis laikomas šventu. Mūsų krašte žinoma apie 50 ąžuolų, siejamų su senąja religija ir mitologija. Jų esama daugiausia Vakarų Lietuvoje, kur daugiausiai ir šventų girių bei miškelių. Didžiausias ir seniausias Lietuvoje bei vienas seniausių Europoje yra Zarasų rajone tebežaliuojantis Stelmužės ąžuolas. Jo liemens plotis – net 13 metrų, o metų jam turėtų būti apie 1,5 – 2 tūkstančiai. Šiandien augantys įžymiausi Lietuvos ąžuolai: Ąžuolų alėja, Stelmužės ąžuolas, Šaravų ąžuolas, Šventybrasčio ąžuolai, Mickevičiaus ąžuolas, Lančiūnavos ąžuolas, Žvėrinčiaus ąžuolas, Rykantų ąžuolas, Ąžuolų karalienė, Belūnų ąžuolas, Dūkštų ąžuolas, Glitiškių ąžuolas. Sakoma, kad perkūnas į ąžuolą niekuomet netrenkia, kad šio medžio šakelės, kurių prikaišoma trobose po stogu, apsaugo nuo perkūnijos, arba atvirkščiai – griaustinio metu negalima slėptis po ąžuolu, nes į šį medį gali trenkti perkūnas. Dainose ąžuolas visuomet vertinamas gražiai, pakiliai, vadinamas garsiuoju, puikiuoju, slauniuoju, žaliuoju, garbuonėliu (garbanotu, pagal ąžuolo lapų formą) arba garbuolėliu (gerbiamu, pagal medžių garbinimą). Ąžuolas simbolizuoja vyrišką jėgą, tvirtumą, lyginamas su bernelio, brolelio jaunyste, grožiu. Jo medienos kietumas simbolizuoja jėgą, ilgaamžiškumą, senojo tėvelio patirtį ir išmintį.
Alksnis (Alnus)
Laikomas nešventu, netgi prakeiktu medžiu. Sakoma, kad ant jo pasikorusi velnio motina, kad esąs raudonas, nes apvarvėjęs velnio krauju, velnio dovanos pasirodo besą alksnio skiedros. Laumės pristoja prie vaikų, paliktų alksnyne, iš alksnio bevaikė pora gali nusitašyti nykštuką. Lietuvių dainose ryškus pajuokiamą, menkinamą atspalvį turintis alksnio įvaizdis: Panala jaunoji, unt ko pažinai, kad tuoj prilakus vartus užkėlai? – Unt žilo kuino, unt šiaudų balno, unt geltonų alksnio kilpėlių.
Alyva (Syringa vulgaris)
Šio krūmo žiedai simbolizuoja laimę arba nelaimę.
Beržas (Betula)
Vertinamas dvejopai. Vienose sakmėse siejamas su velniu: velnio pinigai pasirodo besą beržo tošis, saldainiai – beržo žirginiai, arklys – beržinis rąstas. Beržus mėgsta ir laumės. Kitose sakmėse beržo šakos saugo nuo perkūnijos, Sekminių metu šakelėmis iškaišomos pirkios, puošiamos karvių galvos. Liaudies dainose iš beržo daroma žagrelė, lovelė, tveriama darželio tvorelė. Iš beržų šakų rišamos šluotos, vantos, pumpurų ir lapų nuoviras vartojamas gydymui, iš beržo tošies gaunama deguto, pavasarį ragaujama jo sulos. Senovėje ant beržo tošies rašyti raštai.
Eglė (Picea)
Kaip amžinai žaliuojantis augalas, ji simbolizavo gamtos gyvybines jėgas, amžinumą. Naudojama beveik visose šeimos ir kalendorinėse šventėse. Per vestuves egles statydavo prie vartų, iš eglišakių darydavo vestuvinį sodą. Takai ir kambariai eglišakėmis barstomi per laidotuves, iš jų pinami vainikai, eglišakiais puošiami mirusiuosius vežantys vežimai. Jos mediena tinka smuikams. Eglė tautosakoje turi dvejopą prasmę. Sakmėse velnias ypač mėgsta pasirodyti po egle, žmogui padovanotas velnio rankšluostis pasirodo besąs eglės žievė, skrybėlė – irgi eglės žievė, žmogus, pakviestas į velnio dvarą, vėliau pasijunta besėdįs eglėje. Po egle velnias saugo pinigus, kartais slepiasi nuo perkūno.
Erškėtis (Rosa)
Lietuvoje auga nemažai savaiminių rūšių erškėčių. Simboliškai pabrėžiami erškėčio dygliai: tars žodelį kaip erškėtėlį. Mėgstama erškėtį lyginti su našliu, šešuru, dieveriu. Erškėtis beveik neturi pakaitalų (slavų kraštuose vietoj erškėčio naudojama dilgėlė).
Diemedis (Artemisia)
Pražysta, kaip ir papartis, Joninių naktį. Jo žiedas taip pat menamas, nes tai visžalis augalas. Diemedis apsaugo nuo raganų. Diemedžio žiedas, kaip ir paparčio, reiškia dvasinį augimą, radus jį įgyjamas tikrasis žinojimas, jis yra laimės simbolis.
Drebulė, epušė (Populus tremula)
Tautosakoje laikoma prakeiktu medžiu, jos nesodindavo arti namų, nedėdavo į statomo namo sienas. Jeigu epušės augdavo netoli namų, sakydavo, kad tie namai esą prakeikti. Epušės siejimą su velniu nurodo priežodis: Įsižiūrėjo kaip velnias į epušę. Drebulinės skiedros naudotos stogams dengti, pirtyse, kur drėgnos ir šiltos patalpos. Ji nepakeičiama degtukų gamyboje.
Kadagys, ėglis (Juniperus communis)
Naudojamas žalias ar smilkomas saugantis nuo perkūno, dvasių. Dainose gretinamas su našliu, iš jo dirbamas laivelis. Kadagio šakomis plakama per Verbų sekmadienį. Iš medienos daromi grėbliai, šakės, baldai, lopšiai, indai. Kadaginiai virbalai nekabina siūlų.
Klevas, medžliepis (Acer)
Dainose iš klevo dirbamas laivelis, kuriuo bernelis plaukia pas mergelę, lovelė mergelei migdyti, lentos aslai grįsti. Klevas palyginti retai apdainuotas, o mitologijoje jis beveik neminimas. Greičiausiai todėl, kad šis medis Lietuvoje paplito gerokai vėliau nei eglė ar ąžuolas. Klevo lapais moterys, kepdamos duoną, išklodavo krosnį, taip pat iš lapų gamindavo geltonus ir juodus dažus vilnoniams siūlams dažyti. Pavasarį mėgstama klevo sula, kuri yra saldesnė už beržo sulą.
Lazdynas (Corylus avellana)
Kad griaudžiant į namus nelįstų velnias ir netrenktų perkūnas, reikia duris ir langus apkamšyti jo šakutėmis. Lazdynai apsaugo nuo raganų.
Liepa (Tilia)
Žinomos dešimtys vietų, kuriose dar šiandien auga su senąja religija ir mitologija siejamos liepos. Pvz., Rokiškio r., Visvedų šventvietėje, nuo seno augo šventa liepa, kurią žmonės garbindavo kaip šventmedį „ir jos lapus, žiedus bei šakas vartodavę vaistams“. Liepos siejamos su deive Laima. Seniausia Vilniaus liepa – Sapiegų parko liepa, auganti Antakalnyje įsikūrusių Sapiegų rūmų parke, netoli ištaigingų įvažiavimo vartų prie Antakalnio gatvės. Manoma, kad jai daugiau kaip 300 metų.
Manyta, kad liepos motiniškai globoja žmogų. Lietuvių liaudies dainose liepa pirmiausia laikoma moteriškumo simboliu: dažnai liepa lyginama su motina, mergele, sesele. Liepa visuomet apdainuojama pagarbiai, simboliškai ji vadinama baltąja, jos „viršūnėlė aukso žiedu, liemenėlis – sidabrėliu“. Senovėje liepynuose telkėsi drevinė bitininkystė, todėl liepynai buvo saugomi nuo XVI amžiaus. Sudžiovintų liepų žiedų arbata – vaistas nuo peršalimo. Iš liepų karnų pintos vyžos, krepšiai, vytos virvės. Mediena minkšta, balta, tinka medžio drožiniams, muzikos instrumentams, baldams. Dainose iš liepos medienos dirbama lovelė, klėtis, lenta velėti – tai daiktai iš moteriškos aplinkos.
Obelis (Malus)
Lietuvoje nuo seno miškinės (laukinės) obelys buvo globojamos ir nekertamos. Obelis – vienas pirmųjų žmogaus sukultūrintų vaismedžių. Iš tiesų lietuvių, kaip ir daugelio kitų tautų, mitologijoje ir folklore didesnė simbolinė prasmė teikiama ne obeliai, o jos vaisiui – obuoliui. Obelis kaip ir obuolys simbolizuoja vaisingumą, ji tradiciškai naudojama vedybų apeigose.
Pušis (Pinus)
Šiuo metu Lietuvoje žinomos 27 gerbiamos pušys. Šventose pušyse paprastai įkelti kryželiai, koplytėlės, šventi paveikslai. Apylinkių gyventojai arba keliaujantys pro šalį prie šių pušų meldžiasi, prašo sėkmės ir sveikatos, medžių žievės gabaliukus naudoja maginiams tikslams, čia palieka smulkių pinigų. Pušis nėra ilgaamžis medis. Nuolat žaliuojančios šventos pušys ir eglės yra glaudžiai susijusios su senaisiais mitiniais vaizdiniais apie mirtį, laidotuves, pomirtinį vėlių būvį. Pvz., šventos pušys išauga ten, kur žūva ar būna palaidoti nelaimingi, nekalti žmonės; prie šių pušų laidojami žmonės, bandant jas kirsti bėga kraujas.
Putinas (Viburnum)
Baltais žiedais pražystantis, raudonas uogas nokinantis putino krūmas visada siejamas su jaunyste.
Šermukšnis (Sorbus)
Stebuklingas, piktąsias dvasias nuvaikantis medis. Šermukšnio bijo laumės, raganos, o ypač velniai. Tikima, kad velnią galima net užmušti šermukšnine lazda. Saugantis nuo blogio namuose kabinamos šermukšnio šakos ir kviečiai, šermukšnio šakomis perbraukiamos karvės. Šermukšnį seniau naudojo Rasų šventės metu, siekant apsisaugoti ir apsaugoti gyvulius nuo raganų. Šermukšnio šakomis apkaišomi tvartai, langai. Ieškant paparčio žiedo šermukšnine lazda apsibrėžiamas ratas. Šermukšnyje, pagal lietuvių tikėjimus, gyvenančios kalvių dvasios. Lietuvių liaudies mįslėse jis prilyginamas ugniai: Viršui medžio ugnė kūrenas (raudonos šermukšnio uogos).
Vyšnia (Cerasus)
Pavadinimas greičiausiai pasiskolintas iš slavų. Lietuvoje ji pradėta auginti vėlesniais laikais. Lietuvių dainose ypač populiarus vyšnių sodas, siejamas su bernelio tėvo ar mergelės namų aplinka. Vyšnia – sodo medis, laukinė vyšnia neminima. Kartais vyšnių sodas supriešinamas rūtų darželiui.