Verpimo, audimo, skalbimo įrankiai
Buityje buvo naudojami mediniai verpimo ir audimo reikmenys: verpstės, prieverpstės, verpimo rateliai, audimo staklės, šaudyklės, sprąsčiai ir skalbimo įrankiai – kultuvės, kočėlai.
Verpstė. Naudota su verpstuku. Buvo verpiama sukant siūlus ant rankoje laikomo verpstuko. Verpstės puošyboje vyrauja geometriniai raštai – apskritimai su įvairiomis segmentinėmis žvaigždėmis. Rytų Lietuvoje verpste buvo verpiama iki XX a. pradžios.
Ratelis – verpimo ir siūlų sukimo prietaisas. Lietuvoje rateliu verpiama nuo XVIII a. pirmosios pusės. Ratelis ilgainiui pakeitė verpstę. Nuo XX a. vidurio verpimo rateliai retai naudojami. Ratelius gamindavo meistrai – ratelninkai. Šie buvo retesni amatininkai Lietuvos kaime. Darbo jie turėdavo užtektinai, nes paprastai aptarnaudavo plačią apylinkę. O ratelių kiekvienoje valstiečių šeimoje buvo bent po keletą, nes jį turėjo kiekviena moteris.
Prieverpstė – tai verpimo ratelio lentelė, prie kurios mediniu, metaliniu smeigtuku prismeigiamas ar virvute pririšamas linų arba vilnų kuodelis. Vienos prieverpstės labai paprastos, kitos – labai puošnios. Gausūs ir tankūs verpsčių ir prieverpsčių raštai daugiausia išrėžti giliu kontūru. Puošyboje dominuoja saulės motyvai, segmentinės žvaigždės. Prieverpstėse taip pat pasitaiko augalijos ir gyvūnijos, meilės simbolių (širdžių, paukštelių) motyvų. Prieverpstės išsaugojo ir verpsčių raštų simboliką. Labiausiai išpuoštos yra žemaičių prieverpstės.
Audimo staklės. Lietuvos kaimuose ir miesteliuose vieni žmonės audimo stakles, įrankius pasidarydavo patys, kiti prašydavo meistrų. Iki XX a. daugelis moterų tradicinius audimo įrankius paveldėdavo iš savo artimųjų. Audimo staklės Lietuvoje beveik nepuošiamos. Skietus audimo staklėms gamindavo skiečiai.
Šaudyklė – audimo staklių priedas, naudojama ataudų siūlams tarp metmenų žiočių prašauti.
Sprąsčiai – prietaisai audimo staklėse audiniams įtempti, kad jie audžiant nesusiaurėtų ir negadintų, nelaužytų skieto. Sprąsčių ir šaudyklių šonų plokštumos buvo išmarginamos ornamentais, puošiamos geometriniais raštais.
Kočėlas – medinis įrankis baltiniams lyginti, kočioti. Lietuvio buityje naudotas iki XX a. vidurio. Skalbiniai užvyniojami ant kočėlo ir, prispaudus rinte (dantyta siaura pailga lentele), kočiojami. Viršus yra išpjaustomas ornamentais.
Kultuvė – medinė lentelė su kotu skalbiniams (drabužiams, audeklams, baltiniams) upėse, ežeruose vėtyti. Viršus ir jungiančioji su kotu dalis neretai puošta išpjaustinėtu ornamentu geometriniais, augaliniais, gyvūniniais motyvais. Ypač mėgta segmentinė žvaigždė. Kultuvių lentelės paviršius išraižomas geometrinių bei augalinių motyvų ornamentais.
Maisto gaminimo ir vartojimo reikmenys
Iš medžio valstiečiai dirbinosi ne tik baldus, bet ir namų apyvokos reikmenis, darbo įrankius. Juos gamindavo šį darbą išmanantys meistrai – kubiliai. Kubiliai dirbdavo milžtuves, kibirus, muštuvius sviestui mušti, duonkubilius, „bačkas“, „bačkutes“, kraičkubilius, kubilus ir kt. Be to, jie dirbo ir skobtinius daiktus (šaukštus, samčius, kaušus, geldas ir kt.).
Vieni seniausių – skobti dirbiniai: piestos, piestelės-grūstuvės, naudotos grūdams, sėmenims, taukams grūsti. Piestos – stambūs indai, skirti kruopoms, sėmenims, kartais net lašiniams grūsti. Piestelės – skirtos smulkiems produktams grūsti. Savo forma jos panašios į piestas, tik yra mažesnės ir grakštesnės.
Birūs maisto produktai – miltai, kruopos, žirniai – buvo matuojami (seikėjami) gorčiumi. Gorčiai puošti raižytais stambiais geometriniais ir stilizuotos augmenijos ornamentais. Pienui saikuoti buvo naudojami gorčiukai.
Kūrybiškai lietuviai drožinėjo mažus dirbinėlius: druskines, pipirines. Jos apskritos ar ovalios, išlenktos iš beržo tošies juostelės, kuri puošiama labai smulkiais geometriniais, paukščių motyvais. Visų minėtų indelių dangteliai ir dugneliai mediniai.
Nemažai įvairių dirbinių naudota duonos kepimui. Buvo paplitusios geldos, kuriose šeimininkės minkė tešlą duonai. Pyragą maišydavo mediniuose kubiluose. Duoną į krosnį šaudavo liže, kurią išdroždavo iš vientiso medžio.
Krepšius bulvėms pindavo patys gyventojai, dažniausiai iš karklo vytelių. Agurkai buvo rauginami kubiliukuose, kopūstai – statinėse, grūdai ir miltai buvo laikomi skryniose, aruoduose, neretai ir kubiluose. Iš lazdyno plėštų ir šiaudų pinti indai (karbijos), į kuriuo supildavo grūdus, miltus. Mažesnėse laikydavo pupas, sėmenis, apynius, džiovintus obuolius. Savo formomis jos primena molio puodynes. Mediniai dubenys buvo masyvūs, sienelės su išraiškingomis drožimo faktūromis. Šaukšto kotelį drožėjai pagražindavo geometriniais raštais.
Kiti buityje naudojami daiktai
Į šią grupę įeina įvairūs specialios buitinės paskirties reikmenys: žibinčiai, žvakidės, sietynai, pypkės, tabokinės, spaustukai, dėžutės, klumpės, lazdos, pavalkai ir lankai kinkymui, rogės, plunksnakočiai, mediniai peiliai popieriui pjaustyti, rėmeliai fotografijoms, veidrodžiai ir vaikų žaislai.
Ratus ir susisiekimo priemones gamino amatininkai – račiai.
Pypkė. Svarbiausi pypkių motyvai – žmogaus galva, stilizuoti augalai. Paprastos formos spaustukai dekoruoti medžio dirbiniams būdingais raštais. Naudojami geometriniai ir stilizuoti augmenijos raštai, kurie išraižomi kontūrine linija. Įdomūs skulptūrinių formų spaustukai – dažniausia žmogaus arba žvėries galva, kartais net visa figūra.
Medinių lazdų kotai, rankenų puošyboje dominuoja įvairūs miško augalijos ir gyvūnijos motyvai, medžioklės scenos. Daugelio lazdų rankenos labai įvairiai išlenktos. Jos užbaigiamos arklio, šuns, avino, liūto, žmogaus galva ar visa figūra. Kartais lazdose išraižomos datos, inicialai, posakiai.
Klumpės. Žemaitijoje dažniausiai buvo avima klumpėmis. Jos buvo drožiamos iš medžio. Labiausiai klumpės paplito XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Klumpes iš įvairios medienos dirbdavo klumpdirbiai. Klumpių paviršius peiliuku būdavo puošiamas eglučių, lelijų ir kitų simetriškų stilizuotų augalinių motyvų raštais, rečiau segmentinėmis žvaigždėmis, „širdimis“. XIX a. pabaigoje ir net XX a. pradžioje kasdienis valstiečių apavas buvo klumpės, medpadžiai (apavas mediniu padu su odiniu viršumi). Batus jie avėdavo tiktai šventadieniais, todėl vienos poros užtekdavo ilgiems metams. Batus siūdavo batsiuviai, dar vadinami „šiaučiais“.
Skalai įstatyti žmonės naudodavo įvairios konstrukcijos ir formos žibinčius. Įdomiausios žvakidės, dažnai puošiamos bareljefiškai ir horeljefiškai išdrožtomis žmonių, gyvulių (arklio, jaučio, briedžio), paukščių ir kitų gyvūnų (žalčio, driežo) galvomis bei figūromis. Turtingų ūkininkų trobos buvo apšviečiamos sietynais.
Nedaug yra pagražintų rėmelių, paplitusių XX a. Jie buvo naudojami veidrodžiams ir artimųjų asmenų atvaizdams įdėti. Vėliausiai Lietuvoje buvo pradėti dirbti mediniai plunksnakočiai ir peiliai popieriui pjaustyti. Plunksnakočiai ir peiliai dažniausiai dailinami juostų raštais.
Su tabako uostymu ir rūkymu yra susijęs tabokinių, dėžučių tabakui ir degtukams laikyti, atsiradimas. Jos puošiamos įprastiniais medžio dirbinių raštais. Dėžutės taip pat puošiamos kviečio šiaudų inkrustacijomis.
Iš medžio buvo daromi įvairūs sudėtingų formų žaislai – barškučiai kūdikiams ir žaislai vyresniems vaikams. Lietuvos vaikų žaislai išskiriami į tris grupes: 1) garsiniai žaislai, 2) judantieji žaislai ir 3) nejudantieji žaislai. Garsiniams žaislams priskiriami barškučiai, tarškynės, švilpukai, lankas su pūsle, lentelės smuikas.
Barškutis – pirmiausias, o kartu ir seniausias, vaiko žaislas. Kai kurie amatininkai darydavo barškučius, tekintus iš medžio: į tuščiavidurę rutulio formos galvutę pripildavo smulkių metalinių grūdelių ir padarydavo apvalų kotelį. Pastarąjį pritvirtindavo prie galvutės. Medinius barškučius nudažydavo ryškiomis spalvomis, papuošdavo stilizuotais augaliniais ornamentais.
Tarškynė – medinis instrumentas, kurį sudaro judančios ir garsą sukeliančios dalys. Lietuvos kaime tarškynė nuo senų laikų buvo signalinis instrumentas. Ją tarškindavo krivūlės nešėjai, kviesdami žmones rinktis į sueigą, kurioje aptardavo bendrus kaimo reikalus. Tarškynes tarškindavo sargai, saugodami dvaro turtą. Piemenukai su medinėmis tarškynėmis žaisdavo, pramogaudavo, baidydavo žvėris, ypač vilkus, kurių labai bijodavo. Lietuvos kaime medines tarškynes droždavo ir suaugusieji, dažniausiai medžio meistrai, ir didesni berniukai, paprastai – piemenukai.
Judantys žaislai – tai įvairūs už virvelės ar pagaliuko traukiami, švytuokliniai, sukamieji, riedantys žaislai bei žaislai ant supynių, malūnėliai, ginklai ir transporto priemonės, dažniausiai vaizduojantys gyvūnus, paukščius, žmones ir technikos įrenginius.
Nejudantys žaislai – tai įvairūs gyvūnai, žaisliniai darbo įrankiai, namų apyvokos daiktai, baldai, pastatai ir statiniai, lėlės ir skulptūrėlės, drabužiai ir apavas bei įvairūs sudėtingi galvosūkiai, kuriuos vaikai turi išmokti išardyti ir sudėti.
Lietuvių liaudies instrumentai
Nemažai senųjų, iš medžio pagamintų, lietuvių liaudies muzikos instrumentų buvo susiję su gyvulių ganymu. Pagrindinis piemenų vado – kerdžiaus darbo įrankis buvo trimitas, kuriuo jis išgaudavo tam tikrus signalus, norėdamas pranešti piemenėliams, kada laikas išginti ir parginti gyvulius. Kiekvienas save gerbiantis kerdžius tokį instrumentą dažniausiai pasidarydavo pats – iš medžio arba iš beržo, pušies ar alksnio žievės. Pasiklausykite, kaip skamba kerdžiaus trimitas: youtube.com/watch?v=hFKnGQm-Cxc.
Piemenys mokėjo patys pasigaminti įvairių pučiamųjų instrumentų: švilpukų, lamzdelių, birbynėlių, švilpų, ubikų, jais grodavo įvairias nesudėtingas melodijas, dažnai pamėgdžiodavo paukštelių čiulbėjimą, įvairius gamtos garsus.
Švilpa – tai skersinės fleitos pirmtakė. Ji gaminama iš ilgos karklo arba žilvičio šakos žievės, jos ilgis galėjo būti net metras. Pasiklausykite, kaip skamba švilpa: youtube.com/watch?v=G-jRlW0ppg.
Švilpukas – instrumentas, išsuktas iš karklo, drebulės arba alksnio žievės. Susipažinkite su instrumentu: youtube.com/watch?v=JuSrqqq8mw4.
Lamzdelis. Lietuvos kaime vieni lamzdeliai buvo gaminami iš medžio žievės, o kiti – iš paties medžio – drebulės, alksnio ar karklo. Jame padaromos 3–6 garso skylutės. Kai kurie meistrai lamzdelių paviršių pagražindavo kukliomis, ritmiškai išdėstytomis raštų įpjovomis. Pasiklausykite kanklėmis, pūsline ir lamzdeliu atliekamos žemaičių polkos: youtube.com/watch?v=oBWVjL9pjcs.
Birbynė. Pati paprasčiausia buvo gaminama iš šiaudo, nendrės ar plunksnos. Kaimuose buvo grojama ir sudėtingesnėmis birbynėmis, kurias pasigamindavo pavasarį iš medžio šakos. Svarbi instrumento dalis – liežuvėlis, kuris, instrumentą papūtus, virpėdamas sukuria garsą. Susipažinkite su šiaudo birbyne: youtube.com/watch?v=6I-DMccJf2c.
Ubikas – piemenų muzikavimo instrumentas. Lietuvoje jis dar vadintaspelėda, rėkna, nes jos skleidžiamas garsas primena pelėdos ūbavimą. Tai tuščiaviduris apie 100 mm ilgio ir apie 10 mm skersmens pagaliukas. Norint išgauti garsą, reikia dėti jį tarp nykščių, apgaubti delnais ir pūsti – pasigirs ūkimą imituojantis garsas.
Suaugę vyrai keliese grupėje grodavo iš medžio ar žievės išsuktais instrumentais –skudučiais, ragais ir dautytėmis. Jais dažniausiai buvo atliekamos sutartinės. Atliekant sutartinę, kiekvienas muzikantas groja skirtingas melodijas, bet visi – vienu metu. Šiais instrumentais grota tik Šiaurės rytų Lietuvoje, kur buvo paplitusios ir vokalinės sutartinės.
Skudučiai. Jis buvo gaminamas iš tuščiavidurio augalo (garšvos ar skudutmedžio). Lietuvos kaime skudučius gamindavo ir iš medienos. Mediniai skudučiai buvo ilgaamžiai, daug patvaresni. Juos derindavo iš klausos, po truputį pridėję pirštą vis patrumpindami, kol pasigirsdavo reikiamas garsas. Skudučiuodavo ne vienas žmogus, bet 2–6, o kartais ir daugiau. Pasiklausykite skudučių sutartinės: youtube.com/watch?v=KoEhswedQOY.
Ragai. Sutartinių ragai buvo gaminami taip pat kaip ir medinis kerdžiaus trimitas. Ragų komplektą sudarydavo 5 įvairaus dydžio ragai. Išpūsti garsą ragu sunku, todėl grojimas ragais dažniausiai buvo vyrų užsiėmimas. Ragais, panašiai kaip ir skudučiais, grodavo grupelėmis, dažniausiai po penkis žmones. Pasiklausykite ragų sutartinės: youtube.com/watch?v=JXPZYuU-xzU.
Daudytės. Labai panašus į ragą ir taip pat gaminamas pučiamasis instrumentas. Skiriasi tik jų ilgis – daudytė gali siekti net 2 metrus. Daudytėmis galima išgauti ne vieną, bet 4–5 skirtingo aukščio garsus. Jų muzika atliekami fanfariniai signalai. Šiais laikais daudyčių garsais dažnai pradedami įvairūs liaudies muzikos koncertai, festivaliai, dainų šventės, kiti masiniai renginiai. Pasiklausykite daudyčių atliekamos sutartinės: youtube.com/watch?v=dy-qA6evxOs.
Styginis instrumentas kanklės – turbūt žinomiausias lietuvių liaudies instrumentas. Kankles dažniausiai gaminosi patys muzikantai, o gamybos meną perduodavo iš kartos į kartą. Tradicinės lietuvių kanklės skaptuojamos iš vieno medžio gabalo – iš klevo, obels, liepos, uosio ar juodalksnio medienos. Išpjova, esanti kanklių viršutinėje plokštumoje, – puošniausia kanklių vieta. Dažnai ten išraižomos šešialapės (penkialapės, keturlapės) žvaigždės ornamentas – saulės šviesos simbolis. Be to, kanklių išpjova viduryje turi ir praktinę paskirtį – per ją ir sklinda garsas. Kanklių garsas išgaunamas braukiant per stygas pirštu arba brauktuku. Lietuvoje kankliavimas ilgą laiką buvo tik vyrų užsiėmimas. Šis instrumentas buvo paplitęs visuose regionuose, išskyrus Dzūkiją. Šiaurės rytų Lietuvoje buvo gaminamos paprastos, vos 4–5 stygas turinčios kanklės. Jomis būdavo skambinamos sutartinės. Pasiklausykite penkiastygėmis kanklėmis atliekamos sutartinės „Šila gegute kukava“: youtube.com/watch?v=1JUa1ST5dWo.
Dar vienas senovinis styginis instrumentas – cimbolai. Nors iš pažiūros ir panašūs į kankles, bet jų garsas išgaunamas mušant per stygas dviem mediniais plaktukais. Dažniausiai cimbolus liaudies meistrai ar muzikantai gaminosi patys. Dėl to ir atsirado tokia didelė šių instrumentų įvairovė: skiriasi garso išpjovų piešiniai, instrumento dydis, medžiagos, meistravimo būdai. Pasiklausykite liaudies muzikanto Jono Lechovicko (cimbolai) ir Evaldo Vyčino (smuikas) atliekamos polkos: youtube.com/watch?v=vxWoU0-yNb0.
Smuikas – styginis muzikos instrumentas, kurio garsas išgaunamas stryku (medine lazdele su galuose įtemptu arklio plaukų (ašutų) pluošteliu). Iki XIX a. pabaigos smuikas Lietuvos kaime buvo labiausiai paplitęs muzikos instrumentas. Įvairiose Lietuvos vietose jis vadintas skirtingai: griežynė, muzika, muzika-barškalas, skripka, skripyčia, smuikolas, smuikyčia. Retas muzikantas turėjo pirktinį instrumentą, kaimuose dažniausiai buvo naudojami rankų darbo smuikai. Juos gamindavo nagingi liaudies meistrai. Būdavo, kad instrumentus pasigamindavo ir patys muzikantai. Kai kurie smuikdirbiai instrumentus papuošdavo išdrožinėdami ir išpiešdami įvairius geometrinius ornamentus. Stipriausios smuikdirbystės tradicijos gyvavo Žemaitijoje ir Aukštaitijoje. Pasiklausykite žemaitiškos smuiko liaudies melodijos: youtube.com/watch?v=DYdL0JEJWhM.
Basedlė – bosinis styginis liaudies instrumentas, kurio garsas išgaunamas sryku. Nuo tokių klasikinių muzikos instrumentų kaip violončelė ar kontrabosas basedlė skiriasi tik stygų skaičiumi: dažniausiai užtempiamos trys žarninės (kartais metalinės) stygos. Basedlė dar buvo vadinama basu, didžke, Barboryte, Zose. Pasiklausykite kapelos „Duja“ (smuikas, bandonija, basedlė) atliekamo valso: youtube.com/watch?v=QpFSxY9WNf0.
Lankas su pūsle (pūslinė) – turbūt vienas iš pačių seniausių lietuvių muzikos instrumentų. Jis buvo paplitęs visoje Lietuvoje, vadinamas labai įvairiai: bandurka, boselis, dambra, kiaulės pūslė su žirniais. Šis instrumentas atlikdavo boso partiją.
Būgnas (kelmo). Lietuvoje būgnai užėmė gana svarbią vietą. Būgnais būdavo perduodamos įvairios žinios, kviečiami kaimo susirinkimai. Didelio būgno korpusas išlenkiamas iš faneros arba sujungiamas iš atskirų medžio gabalų. O senovėje jis buvo daromas iš sutrūnijusio medžio kelmo. Oda būgnui dažniausiai buvo ruošiama iš šuns arba ožkos odos. Būgnus mušdavo ranka arba kuoleliu, išdrožtu iš medžio. Didžiuosius būgnus mušdavo medine lazdele, kurios vienas galas būdavo apvyniojamas galvijų kailio veltiniu. Pasiklausykite Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ kapelos (smuikas, bandonija, būgnas, basedlė) atliekamos polkos: youtube.com/watch?v=uIUF7RBYteA.
Būgnelis. Lietuvos kaime buvo paplitę ir mažesni būgneliai. Jų rėmas buvo suriečiamas iš medinės lentelės arba faneros. Kai kurių būgnelių rėmuose būdavo išpjaunamos kiaurymės, o į jas įstatomos metalinės plokštelės. Mušant būgną, tos plokštelės skambėdavo. Būgnus mušdavo ranka arba kuoleliu, išdrožtu iš medžio. Pasiklausykite aukštaitiškos kalepos (smuikas, Peterburgo armonika, būgnelis) atliekamos polkos: youtube.com/watch?v=hr20GocbbnA.
