Lietuvoje pavasario atėjimo šventę Katalikų bažnyčia susiejo su šv. Velykomis. Jų metu apeiginis stalas buvo apkraunamas tradiciniais valgiais, iš kurių svarbiausi būdavo margučiai. Margučiai simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augalijos gimimą, žydėjimą ir vaisingumą. Lietuvoje margučiai žinomi nuo XVI amžiaus. Margučiai įprastai buvo dažomi, marginami vašku, skutinėjami. Kai kiaušinis nudažytas viena spalva, paprastai jis vadinamas dažytiniu. Senovėje kiaušiniai buvo dažomi natūraliais dažais, pagamintais iš augalų: skroblo, ąžuolo, juodalksnio žieve, svogūnų lukštais, rugių želmenimis, samanomis, šieno pakratais, ramunėlėmis, kmynais ir kt. XIXa. pabaigoje pradėta dažyti ir cheminiais dažais. Dažytinio kiaušinio spalva turėjo maginę reikšmę. Juoda spalva simbolizavo žemę, raudona– vaisingumą, gimimą, gyvenimą, žalia reiškė pavasario augaliją, javų daigus, geltona ir ruda– subrendusius javus, mėlyna spalva simbolizavo dangų.
Kai kiaušinis būdavo marginamas vašku arba skutinėjamas, jis būdavo vadinamas margučiu.
Margučių ornamentai turėjo maginę ir simbolinę prasmę. Jie buvo įvairūs: saulutės, žvaigždutės, rūtelės, žalčiukai, driežiukai, gyvybės medžiai ir kt. Margučiai buvo puošiami ir geometriniais raštais: dantukais, kryputėmis, eglutėmis.
