Lietuvių liaudies medžio raižiniai atsirado XVIII a. pirmojoje pusėje. Seniausias žinomas raižinys „Šv. Jurgis“ sukurtas 1710 metais. Manoma, kad raižybos buvo pramokta XVIII–XIX amžiuje Vilniaus spaustuvėje, kur įvairūs spausdiniai buvo puošiami medžio raižiniais. Lietuvoje randame tik religinio turinio grafikos darbų siužetus. Vaizduojami tie patys šventieji kaip ir skulptūroje. Ypač dažnai raižyti paveikslai tų šventųjų, kurie buvo laikomi stebuklingais ir buvo artimi valstiečio širdžiai („Nukryžiuotasis“, „Trys karaliai“, „Dievo Motina Skausmingoji“, „Šv. Jurgis“ ir kt.). Religinio turinio paveikslai buvo kabinami garbingiausioje vietoje prie stalo. Visi lietuvių liaudies grafikos atspaudai ir išraižytos lentos rastos Žemaitijoje. Kitose etnografinėse Lietuvos srityse jų beveik neaptinkama. Dėl to lietuvių liaudies grafiką dar kitaip galime vadinti Žemaičių grafika. Raižinių platinimo centrai buvo atlaidų vietos: Žemaičių Kalvarija, Kretinga, Šiluva.
Daugelis liaudies grafikos darbų padaryti nusižiūrėjus į bažnyčiose esančias Europos menininkų religinių darbų, paveikslų kopijas, maldaknygių piešinius. Raižiniuose pagrindiniai veikėjai išdidinami, išdėstomi centre, dažniausiai vaizduojami be judesio, su būdingu gestu ir simboliniais daiktais, iš priekio, simetriškai. Toks vaizdavimas sukuria savotišką liaudies grafikos stilių. Buvo raižoma ant gerai nulygintų vienos arba keturių medžio lentų, kartais iš abiejų pusių. Spausdinama rankiniu būdu. Atspaudai buvo spalvinami.
