Lietuvių liaudies tapyba apima dvi sritis: 1) vaizdinę ir 2) dekoratyvinę.
Vaizdinės tapybos tematika ir stilius
Lietuvių liaudies tapybos kūrinių išliko nedaug, nes šia liaudies meno šaka susidomėta gana vėlai. Be to, tapybos darbai, atlikti ant popieriaus ar kartono, nebuvo ilgaamžiai. Seniausi darbai išliko iš XVIII a. pradžios, o paskutinieji – iš XIX a. pabaigos. Liaudies tapybos pavyzdžių daugiausia surinkta Žemaitijoje. Savamokslių autorių tapybos darbai buvo dedami koplytėlėse, kabinami stogastulpiuose, koplytstulpiuose. Pamokytų tapytojų kūriniai puošdavo bažnyčių sienas. Būdinga religinio pobūdžio tematika. Vaizduojami tie patys šventieji kaip skulptūroje ir grafikoje, tik tapyboje atsiranda peizažo ar dangaus fonas, angelų galvutės, dangaus kūnai, Apvaizdos akis. Kompozicijos pagrindą sudaro viena ar kelios figūros. Spalvų nedaug, iki mūsų laikų jos atėjo neryškios, išblukusios. Tapoma buvo ant drobės ir beveik tik aliejiniais dažais. Ant lentų tapoma rečiau. Popieriuje tapoma vandeniniais dažais. Šie darbai primena grafikos kūrinius.
Dekoratyvinė tapyba
Būdingiausia liaudies dekoratyvinės tapybos sritis yra skrynių, kuparų ir spintų spalvinis puošimas. Baldų meistrai dirbo savo namuose arba keliaudami per žmones. Jie buvo vadinami staliais. Paprastai juos valstiečiai kviesdavo dukterims kraičių daryti, nes, šalia kitų dalykų, į kraitį buvo duodami baldai: skrynios, spintos, lovos, stalai, kėdės, rankšluostinės ir kt. Iš kraitinės nuotakos skrynios buvo sprendžiama apie jos darbštumą, gabumus.
Ankstesniais laikais audiniai, drabužiai ir kraitis buvo laikomi kraitloviuose ir kraitkubiliuose. Vėliau buvo gaminamos skrynios iš įvairaus medžio lentų, daromos su pakojais, apkaustomos metaliniais apkaustais. Ypač puošnios buvo kraitinės skrynios ir kuparai (skrynios gaubtu dangčiu). Kuparai labiausiai buvo paplitę Rytų Lietuvoje bei Dzūkijoje.
Dekoruojamos skrynios buvo trejopai: 1) tapymu (dažniausiai augaliniu ir gyvūniniu ornamentu), 2) štampavimu (geometriniu ornamentu), 3) mišria technika (ir tapymu, ir štampavimu). Dažus gamindavo patys liaudies meistrai iš augalų, tačiau daugiausia randama baldų, dažytų aliejiniais dažais. Seniausios skrynios nudažytos viena spalva (žalia, mėlyna). Apkaustai dažomi juodai. Mėgstamiausias augalinis ornamentas. . Gėlės vaizduojamos įstatytos į vazonus. Per skrynios vidurį eina stiebas, viršuje užsibaigiantis gėlėmis, o į šonus eina atžalos su žiedais. Kartais išdėstomi paukščiai. Liaudies menininkas neatsižvelgia į natūralioje gamtoje esamas augalų spalvas: dažnai augalų šakutės ir lapai raudoni, juodi, mėlyni. Mėgstamas lelijos (tulpės) motyvas.